Assassin’s Creed: Revelations – jau ketvirtas šios serijos žaidimas ir vis dar skaitomas kaip Assassin’s Creed II istorijos dalis. Pirma žaidimo dalys buvo tikrai neįprasta ir tai buvo lyg naujas žanras. Tais laikais smarkiai populiarėjo parkuras ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje, todėl Ubisfot labai sėkmingai suprato, kad patikrinta sistema iš Prince of Persia gali debiutuoti ir šiame projekte. Tie kas žaidė pirmą Assassin’s Creed žaidimą tikriausiai pamena, koks buvo kreivas ir kvadratinis valdymas, kompiuterio intelektas buvo 10 metų senumo, bet Ubisoft tiesiog prisipažino, kad tai buvo tarsi jų grafinio variklio demonstracija. Assassin’s Creed II tapo tikrų hitų, tie kurie žiūrėjo skeptiškai į pirmą dalį su džiaugsmų žaidė antrą. Žaisdami Brotherhood žaidėjai jau pradėjo jausti, kad žaidimas smarkiai ir nepasikeitė, naujos dekoracijos ir beveik daugiau nieko, tai kad Brotherhood neužbaigs istorijos buvo aišku kiekvienam.

Tačiau tai nereiškia kad Assassin’s Creed žaidimai yra blogi, jie visi yra „AAA klasės“ žaidimai, klausimas buvo tik ar sugebės Ubisfot per metus sulipdyti gerą žaidimą? Dauguma žiūrėjo skeptiškai į Revelations, kai kurie sakė kad reikėjo istorija baigti Brotherhood žaidime, kai kurie žaidimo portalai rašė, kad mes gausime ne daugiau kaip DLC ir jokių naujovių. Laimei, visa tai nepasitvirtino. Klausimas, kaip sugebėjo Ubisfot per tokį laikotarpį padaryti tokį žaidimą? Viskas aišku tampa jau po žaidimo paleidimo, kai mes matome titruose Ubisoft Quebec, Ubisoft Bucharest, Ubisoft Singapore ir daug kitų Ubisfot studijos visame pasaulyje. Ir kada matai užrašą, kad žaidime dalyvavo visos pasaulio kultūros yra tiesa.

Radikalių pakeitimų Revelations neturi, viskas padaryta pagal Assassin’s Creed II kopirkę, jeigu žiūrėti iš grafinės pusės. Žaidimas atrodo vis tai pat kaip ir prieš 3 metus. Spalvos ir tonai išliko tokie patys. Pagrindinis veiksmas vyksta Konstantinopale, Osmanų Imperijos sostinėje, kur atvyksta mūsų senukas ieškodamas penkių raktų nuo paslėptos asasinų bibliotekos Masiafe. Šituos raktus ieško ir asasinų mirtini priešai – tamplieriai, o tai reiškia, kad kraujas gatvėmis bėgs kaip upė. Kaip ir kituose Assassin’s Creed dalyse, veiksmas tvirtai ir artimai surištas su tuo momentų vykusiais istoriniais dalykais. Ezio Auditore veikla suskirstyta į keletą paralelinių besivystančių istorijos linijų. Viena iš jų įtrauktą į Osmanų dvaro ir imperatoriaus šeimos konfliktus, tarp kurių neapsieita be asasinų ir tamplierių. Antra dalis iš požeminių Konstantinopalio tunelių išstudijavimo, kur Ezio ieško mums reikalingus raktus. „Socialinės“ misijos liko visiškai be pasikeitimo, vis tie patys veiksmai kur Jums reikia nubėgti nuo taško A iki taško B, nužudyti kažką, arba tyliai persekioti arba pakalbinti. Na o misijos su „parkurų“ šiek tiek tapo lengvesnį, kazualiniai žaidėjai turėti džiaugtis, kitą publiką sutiko skirtingai tokius pakeitimus. Gavus raktą, žaidėjai atrakiną specialia flashback misiją, kuri sugrąžins mus 300 metams atgal ir duos galimybę pažaisti už Altairą, pirmos Assassin’s Creed dalies pagrindinio herojų.

Konstantinopalis pagal savo maštabus panašus į Assassin’s Creed: Brotherhood Romą, bet iš žaidimo buvo ištraukti arkliai, kas yra pakankamai logiška, bent jau mūsų manymų, nes jais niekas niekad nesinaudojo. Nuo tuos paties dalis liko ir mūsų ordeno valdymas, mes kaip ir Brotherhood tai pat galime rinkti asasinus, valdyti, siųsti juos į misijas iš savo štabo. Liko ir misijų įvykdymo sąlygos – kaip ir Brotherhood dalyje, norint gauti 100% sinchronizacijos reikia laikytis tam tikrų sąlygų, bet būtinai jų laikytis nereikalaujama. Tarp naujovių – tai įvairus turkų modifikacijos, kurie padės Ezio išsisukti iš tam tikrų situacijų. Pati pirmą turkišką modifikacija tai yra kablys-peilis, kuris smarkiai palengvins ir taip jau ne jauno Ezio šuolius nuo pastatų, kai kurie pastatai sujungti trosais, todėl galima šio kablio dėka tiesiog nuvažiuoti greitai ir paprastai. Dar turkų kolegos Ezio išmoks naudotis bombomis, kaip jas gaminti ir iš ko gaminti. Iš viso bus galima padaryti 300 skirtingų bombačkų, kurie padės tam tikruose atkarpose – kaip jomis naudotis, jau Jūsų valia.

Miestas padalintas į trys skirtingas teritorijas, kaip tai buvo aišku ir kituose dalyse. Viena dalis piktybiškai kontroliuoja tamplieriai ir tik įlipus į jų žemę busite persona non grata, antra dalis savaime suprantama kontroliuoja asasinai, na o trečia yra neutrali, kuri dažniausiai būna mūšio lauku tarp vienų ir antrų. Žaidimo sistema liko visiškai tokia pati kaip ir buvo prieš metus. Muštynės irgi nepasiekė jokio kardinalių pasikeitimų, dirbtinis intelektas kaip ir visuose senuose dalyse visiškai atimtas jokio loginio mąstymo. Ezio jau tapo senu, juda lėtai ir ne taip efektyviai kaip tame pačiame Brotherhood.

Artėjant į pabaigą, galima pasakyti kad Brotherhood turėjo daug naujų, įvairių įdomių naujovių ir veiksmų kurie tiesiog perkėlė Assassin’s Creed į visai naują lygį. Tai kas įvyko su Revelation sunku pasakyti, žaidime nėra apskritai jokių naujovių, kurios galėtu išgelbėti žaidimą. Taip žaidimas turi nuostabia pabaigą, užsukta istorija su išdavystėm, po antros žaidimo pusės tiesiog įtraukia su galvą į visą atmosferą. Pagrindiniams herojams pradedi jausti kažką, kartu su jais pradėti išgyventi sunkius momentus. Bet akivaizdžiai istorija reikėjo užbaigti dar prieš metus, o šitą istorija palikti visai naujai daliai, gal būt jau naujoms konsolėms kartoms, bet Ubisfot apsėdo žvaigždžių lyga ir pinigai padarė savo veiksmą.